Medžiaga diskusijai klasėje

Daugelis vaikų, atsiduriančių patyčių situacijose, mano, kad

Jie yra kalti dėl to, kas su jais vyksta.
Sunkumai/ problemos išnyksta.... pačios stebuklingu būdu

Blogiausia yra tai, kad jie jaučiasi vieniši!!!

Toliau yra pateikiama istorija apie berniuką Henriką. Perskaitykite ir aptarkite ją su mokiniais.

Dabar Henrikui 12 metų... Jis yra suaugęs, kaip sako jo tėvas. Ir viskas jo gyvenime pasikeis. Jis išeis iš savo senosios mokyklos, nebesimokys su kai kuriais klasės draugais, nes paprasčiausiai ji pereina į pagrindinę mokyklą. Laukia nauja mokykla. Henrikas labai laukė mokslų pagrindinėje mokykloje, kadangi iki šiol jam pradinėje mokykloje buvo nekaip. Ne dėl to, kad jam ten buvo blogai.... dėl to, kad ten jam nebuvo gerai.

Štai tiesa. Henrikas yra darbštus moksleivis ir mėgiamas mokytojų, tačiau jis labai užsidaręs vaikas. Jurgis, jo klasės draugas sako: jis visai nekalba. Henrikas visada jautė, kad jis buvo kitoks nei kiti vaikai. Jis labai lieknas ir mano, kad jo ausys per didelės. Taip pat, jis yra įsitikinęs, kad kažkas jam jas priklijavo, kai jis buvo mažas. Štai kokios svetimos jos atrodė Henrikui.

Jam nepatinka futbolas ir jis niekada jo nežaisdavo su kitais berniukais pertraukų metu (kai jie žaisdavo futbolą). Jis nežaidė ir su mergaitėmis, nes.... paprasčiausiai jis buvo berniukas ir berniukai nežaidžia su mergaitėmis. Blogiausia buvo ekskursijos.... Jis nuolat jautėsi nejaukiai, nes niekas nenorėjo su juo sėdėti autobuse ir jis jautėsi vienišas.

Tačiau dabar viskas galėjo pasikeisti. Naujoje mokykloje nebus jo senų klasės draugų... tai galimybė.... nauja pradžia. Pagaliau jis turės draugą.... tikrą draugą, kuris bus jam kaip brolis. Jie kartu žais, eis į mokyklą ir iš jos, jie supras vienas kitą.

Dieve, padėk man... tai ištverti. Leisk viskam vykti taip, kaip aš noriu. Aš esu geras vaikas... kodėl negaliu ir aš turėti „geriausio“ draugo!

Ši frazė nuolat skamba Henriko mintyse.... Maža maldelė!!

Jis nori tik melstis. Jis nenori, kad kas nors sužinotų, koks vienišas jis jaučiasi ir kaip blogai jis jautėsi pradinėje mokykloje. Visus šiuos metus jis niekam nieko nepasakojo. Jo tėvai rūpintųsi, tačiau, iš kitos pusės, jis juos nuviltų. Negirdėtas dalykas.... Būti nemėgstamam kitų vaikų. Ne, ne, niekas negali sužinoti. Pagaliau jo maldos išsipildys

Kelkis, Henrikai, jau 7 valandos.... Sušuko mama
Mano pagrindinės mokyklos moksleivis pasiruošęs.... Nusijuokė tėtis
Pasiruošęs.... jis atsakė
Na gi, berniuk.... Nuvešiu tave į mokyklą.... pasakė tėtis
Mm, tik ne pirmąją dieną mokykloje ir tik ne tėtis. Būtų bloga pradžia. Visi iš manęs juoksis.... pagalvojo jis
Ne, ačiū, tėti, visi vaikai ateis patys, o mano tėtis mane atveš. Ne, ne... Eisiu pėsčiomis....piktai atsakė Henrikas, lyg buvo pasakyta kas nors negero.

Tėtis sutiko ir Henrikas vienas išėjo į mokyklą....

Pirmoji diena praėjo labai gerai. Henrikas susipažino su keliais vaikais, ne susidraugavo, tačiau susipažino... aišku, jis yra gana drovus, kad su jais kalbėtų, bet, ačiū Dievui, kiti su juo kalbėjo.

Dabar laikas eiti į klasę ir lipti į „kankinantį“ autobusą.... na, ir vėl.... su kuo Henrikas sėdės. Niekas nenorės su juo sėdėti.... Vienas vaikas jam sako: ateik čia, sėsk šalia manęs. Henrikas nusišypso ir nueina link jo atsisėsti.

- Labas, mano vardas Jonas
- Mano vardas Henrikas
- Malonu
- Man taip pat
- Tu čia nieko nepažįsti?

Štai kaip prasidėjo jų pokalbis ir, nors Henrikas taip trokšta su kažkuo susidraugauti, jis dėl kažkokios priežasties nėra kalbus. Tik tiek, lyg norėdamas parodyti Jonui, kad nenori su juo susidraugauti.... koks keistas dalykas, jis taip buvo skaudinamas klasės draugų pradinėje mokykloje, kad, atrodo, jis su niekuo nenori draugauti, nors iš tikrųjų nori. Jis mano, kad greičiausiai tokiu būdu save apsaugo.

Laimei, Jonas ir toliau su juo bendrauja, norėdamas susipažinti.... Jonas atrodo geras ir mandagus vaikas ir kalba daug, nevargindamas kito klausimais. Atrodo, kad Henrikas jam patinka. Prieš juos sėdi Kristijonas ir Gytis, Jono geriausi draugai iš pradinės mokyklos.

Kristijonas, atrodo, labai geras berniukas, tačiau yra rimtas ir mažakalbis. Gytis, priešingai, labai bendraujantis, mielas ir kietas vyrukas.... toks, koks Henrikas norėtų būti. Tačiau, atrodo, Gyčiui Henrikas nelabai patinka.... aišku, laikas parodys, galbūt tai tik jo vaizduotėje....

Laikui bėgant keturi berniukai mokykloje daug laiko leidžia kartu.... Ir kas patikėtų, jie susitinka ir kartu eina į mokyklą.

Po pietų Jonas ir Kristijonas eina pas Gytį ir žaidžia kompiuterinius žaidimus. Henriko niekada ten nekvietė.... Jis labai laukia pakvietimo ir dažnai kalba apie kompiuterinius žaidimus, naujus žaislus, kuriuos turi, tikėdamasis, kad jie jį pakvies.... Tačiau jie nekviečia.

Vieną dieną Henrikas pramiega ir į mokyklą ateina pavėlavęs. Bėgdamas gatve jis mąsto, ką literatūros mokytojas jam pasakys.

Jis įeina į mokyklą ir įeina į klasę:
Atsiprašau, kad pavėlavau, sako jis....
Nieko tokio, Henrikai, atsako mokytojas.
Kodėl nepanaudojai savo ausų, kad atskristum? pakomentavo Gytis, o kiti vaikai pratrūko juoktis.
Na gi, tylos.... Sako mokytojas, daugiau nieko nepridurdamas.

Henrikas atsisėda į savo suolą. Jis nieko nesako, jo rankos dreba. Jis mąsto, kad visi iš jo juoksis.... Kodėl? Kodėl? Ką aš jam padariau?

Gytis nieko nesako per pertrauką ir niekas nieko nekomentuoja. Kitos pertraukos metu pirmą kartą prie jo prieina ir kalba su juo apie įvairius dalykus, su juo yra labai draugiškas. Tiesą sakant, Gytis pakviečia po pietų ateiti pas jį į svečius. Tačiau nei vienas neužsimena apie rytinį komentarą.

Jis dėl to gailisi, pagalvojo Henrikas. Jis geras berniukas.... ir, tiesą sakant, mano ausys didelės!!!

Henrikas grįžo namo suirzęs.... jo mama manė, kad kažkas nutiko mokykloje, tačiau Henrikas tepasako jai, kad po pietų eis pas Gytį į svečius, todėl ji daugiau nieko neklausinėja.

Henrikas nuėjo pas Gytį į svečius. Jis nuolat galvojo, kad dabar bus pasakytas koks nors komentaras.... ir nors tai laikas žaidimui, jam tai yra kančia. Tačiau niekas nieko nekomentavo. Henrikas mano, kad dabar jis yra Gyčio draugas ir kad jis daugiau iš jo nesijuoks.

Grįžęs namo Henrikas  nuėjo į vonią ir ilgai apžiūrinėjo savo veidą veidrodyje.

Tikrai, mano ausys didžiulės, ką man daryti??? Jie yra teisūs, kad šaiposi iš manęs. Aš turiu kažką daryti. Miegosiu ant šono, mąsto jis. Jei spausiu ausis, jos prisispaus prie galvos. Ir jis nuėjo miegoti vildamasis, kad ryte jo ausys bus „mažesnės“. Tačiau taip nenutiko.

Ryte jis susitiko su kitais berniukais ir jie nuėjo į mokyklą, tačiau kažkas buvo kitaip nei kitomis dienomis. Gytis, Jonas ir Kristijonas šypsosi ir šnabždasi apie Henriką....

Kodėl jūs taip kalbat? Jis paklausia taip pat šypsodamasis.
Nes savo didelėmis ausimis tu gali mus normaliai girdėti, sušunka Gytis ir pratrūksta juokais.

Henrikas užsimerkia, nuryja visa tai ir.... nori, kad viskas tuojau pat pasibaigtų. Jis nežino, ką daryti.... todėl taip pat juokiasi, jis nenori prarasti draugų.

Per pertrauką Jonas jo klausia:
Ar įsižeidei?
Tikrai ne, atsako Henrikas

Henrikui kitos dienos buvo kančia... visi vaikai komentavo ir jį pravardžiavo „ausimis-keptuvėmis“. Jis visų vengia ir pamažu atsiskiria nuo visų. Jis bijo, kad kiti iš jo šaipysis, jam gėda dėl to, jis taip pyksta, kad nori juos visus prikulti!!! Tačiau jis to nedaro. Visi toliau komentuoja, o jo pyktis auga... Vieną dieną grįžęs namo jis trenkia į stalą su tokia jėga, kad jį sulaužo. Jo mama su juo apie tai nekalbėjo, tačiau paskambina tėčiui, kuris grįžta namo ir aptaria reikalą vyriškai!!

Kas negerai, vaiki? Kas atsitiko?
Palik mane ramybėje, nieko.
Na gi, papasakok.... ir pamažu tėtis paskatina jį apie viską papasakoti....
Ar sakei apie tai mokytojams?
Ir ką jie padarys? Jie nieko negali padaryti!!!
Jei jiems papasakotum, jie kažką padarytų.
Tikrai, pamanė Henrikas.... dar to betrūko, kad iš manęs ne tik šaipytųsi, bet ir pravardžiuotų „skundiku“.

Tėtis supranta, kad Henrikas bijo Gyčio ir sako....

Aš nesuprantu, piktai sako tėtis, kas tas Gytis mano esantis, kad gali iš tavęs šaipytis. Tu taip pat turi iš jo šaipytis. Ką jis daro tau, daryk ir tu tą patį.
Aš taip negaliu, tėti, sako Henrikas, bet jis pats nežino, kodėl negali. Jis žino vienintelį dalyką, kad jis bijo Gyčio....

Tu taip padarysi... jis turi turėti kažkokių trūkumų. Tu jam turi apie tai pasakyti.
Jis taip pat turi trūkumų... netgi mano tėtis mano, kad mano ausys yra trūkumas...
Gytis yra spuoguotas... ne, aš to nedarysiu, nors jis to nusipelnė... Nežinau, ką daryti.

Laikui bėgant, kai kuriomis dienomis niekas nesišaipė iš Henriko, o kitomis dienomis jis girdėdavo įvairių komentarų.... bet tai virto kasdienybe.... Jis pakentės, kol pabaigs pagrindinę mokyklą, taip kaip laukė, kol pabaigs pradinę mokyklą, ir lankys gimnaziją. Viskas pasikeis....

Kol vieną dieną per kūno kultūros pamoką, kai buvo labai vėjuota, Gytis sako....

Henrikai, būk atsargus, labai vėjuota ir vėjas gali tave nunešti ir tu nuskrisi su savo ausimis. Ir visi pratrūko juokais.

Kodėl, spuogiau, tai tavo problema? Sako Henrikas, tačiau niekas nesijuokė. Gytis piktai į jį pažvelgė, priėjo ir smogė, dar ir kaip smogė....

Henrikas pažvelgė į viršų ir pamatė visus klasės draugus besijuokiančius, besišypsančius, o kitus, tik į jį žiūrinčius.... niekas nieko nedarė, nei vienas net nepriėjo.... kai kurie net prisidengę burnas ranka apie kažką šnibždėjosi su greta stovinčiu klasės draugu – galbūt apie Henriką, galbūt apie Gytį, kas žino?

Gytis nueina prie Jono ir Kristijono ir jie išeina.... Niekas negali net įsivaizduoti, koks vienišas Henrikas jaučiasi.... visi jį paliko. Ir Gytis patvirtino, kad jis yra kietas vyrukas ir niekas jam nieko negali pasakyti.

Henrikas išbėga verkdamas.... jis išbėga iš mokyklos, tačiau neina namo. Jam gėda. Dabar mano tėtis visiškai nusivils manimi, kad aš nieko negalėjau Gyčiui padaryti.... Jis atsisėda ant suolo ir  vengia galvoti apie tai, kad jaučiasi vienišas ir kad jam gėda, vietoj to jis galvoja apie visai kitus dalykus.

Ir tada Henrikas prisimena apie Vaikų liniją.  Jis yra daugelį kartų girdėjęs apie „Vaikų liniją“. Jis žino, kad tai yra tarnyba, pagelbėjanti vaikams, turintiems sunkumų. Taip, jis prisimena.... Nemokama ir anonimiška, su bet kokia problema... Aš jiems paskambinsiu, vis tiek neturiu geresnės išeities....

Henrikas susiranda telefono aparatą ir surenka numerį 116 111, ir moteris sako:
„Vaikų linija“, klausau.
Mm, laba diena, sako Henrikas.
Laba diena, ji atsako draugiškai.

Taigi, Henrikas pradėjo kalbėti apie visai kitus dalykus, juokauti, bet tai visiškai neerzino konsultantės. Priešingai, ji tęsė pokalbį ir Henrikas pradėjo jaukiau jaustis. Ir tada jis papasakojo, kas nutiko.... Konsultantė palaikė Henriką, pasakė, kad patyčios vyksta ne dėl jo kaltės ir jam nėra dėl ko gėdytis. Taip pat konsultantė pabrėžė, kad vienam patyčių situaciją yra sunku spręsti, todėl yra reikalinga mokytojų, tėvų pagalbą. Henrikas bijojo, kad taps skundiku, jeigu papasakos suaugusiems, tačiau konsultantė patikino, kad papasakodamas suaugusiems, jis ieškos pagalbos ir norės apsaugoti save, kas yra svarbu patyčių situacijoje, todėl tai nėra skundimas, bet pagalbos prašymas.

Po pokalbio prabėgo kažkiek laiko. Henrikui vis dar nėra lengva, tačiau jis labai stengiasi spręsti susiklosčiusią situaciją. Jis daro įvairius dalykus, bandydamas stabdyti patyčias, jam kartais nesiseka, tačiau kartais sekasi. Kaip bebūtų Henrikas nenuleidžia rankų.... dabar jis nėra vienas, nes  jo tėvai, mokytojai, nauji draugai jam padeda.