Vaiko, patiriančio patyčias, tėvams

Vaiko tėvai dažniausiai jaučia:

•  Pyktį skriaudėjui, skriaudėjo šeimai ar mokyklai
•  Nerimą dėl galimų šio įvykio pasekmių jų vaikui
•  Kaltę, kad negali apsaugoti savo vaiko
•  Nusivylimą švietimo sistemos „neveiklumu“, kuri neapsaugojo jų vaiką

Visos šios emocijos skatina tėvus ieškoti magiško problemos sprendimo „čia ir dabar“, tačiau skuboti veiksmai gali tik pabloginti situaciją.

Tėvai turėtų:

•  Kruopščiai fiksuoti, ką vaikas pasakoja, ypatingai apie įsitraukusius į patyčias vaikus, fiksuoti, kiek kartų tai nutiko, kur, kada ir kas tiksliai atsitiko
•  Užtikrinti vaiką, kad niekas neturi teisės taip elgtis
•  Stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir savęs vertinimą
•  Patarti vaikui ir jį paskatinti susirasti daugiau draugų
•  Patarti vaikui vengti vietų, kur gali įvykti patyčios
•  Padėti vaikui suprasti, kad jis reikalui esant turi prašyti pagalbos
•  Paskatinti vaiką papasakoti apie tai mokytojui arba patys tėvai gali papasakoti apie tai mokytojui

Pasakodami apie patyčias mokytojui, tėvai turėtų turėti omenyje, kad:

•  Mokytojas gali nežinoti apie vykstančias patyčias ir kaltinti mokytoją nėra naudinga
•  Reikia viską nusakyti aiškiai (vardus, vietas, datas)
•  Reikia paprašyti informacijos apie mokykloje vykdomus prevencinius veiksmus
•  Reikia paklausti, ar gali dalyvauti sprendžiant problemą ir kokiu būdu
•  Svarbu palaikyti ryšį ir po pokalbio