Vaiko tėvai dažniausiai jaučia:
• Pyktį skriaudėjui, skriaudėjo šeimai ar mokyklai
• Nerimą dėl galimų šio įvykio pasekmių jų vaikui
• Kaltę, kad negali apsaugoti savo vaiko
• Nusivylimą švietimo sistemos „neveiklumu“, kuri neapsaugojo jų vaiką
Visos šios emocijos skatina tėvus ieškoti magiško problemos sprendimo „čia ir dabar“, tačiau skuboti veiksmai gali tik pabloginti situaciją.
Tėvai turėtų:
• Kruopščiai fiksuoti, ką vaikas pasakoja, ypatingai apie įsitraukusius į patyčias vaikus, fiksuoti, kiek kartų tai nutiko, kur, kada ir kas tiksliai atsitiko
• Užtikrinti vaiką, kad niekas neturi teisės taip elgtis
• Stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir savęs vertinimą
• Patarti vaikui ir jį paskatinti susirasti daugiau draugų
• Patarti vaikui vengti vietų, kur gali įvykti patyčios
• Padėti vaikui suprasti, kad jis reikalui esant turi prašyti pagalbos
• Paskatinti vaiką papasakoti apie tai mokytojui arba patys tėvai gali papasakoti apie tai mokytojui
Pasakodami apie patyčias mokytojui, tėvai turėtų turėti omenyje, kad:
• Mokytojas gali nežinoti apie vykstančias patyčias ir kaltinti mokytoją nėra naudinga
• Reikia viską nusakyti aiškiai (vardus, vietas, datas)
• Reikia paprašyti informacijos apie mokykloje vykdomus prevencinius veiksmus
• Reikia paklausti, ar gali dalyvauti sprendžiant problemą ir kokiu būdu
• Svarbu palaikyti ryšį ir po pokalbio